2026 m. kovo 24 d. Žirmūnų gimnazijoje vyko šeštasis tarptautinis teatrų festivalis „Teatrozonas“, kurio tema šiemet buvo „Palaikymas“. Festivalyje dalyvavo keturiolika teatrų iš Lietuvos ir Lenkijos.
Tuskulėnų gimnazijos teatras veikia nuo 1995 metų. Kasmet jį papildo nauji spektakliai, nauji veidai. Teatro istorijoje yra įvairiausių žanrų ir temų pastatymų. Teatro vadovė Rasa Ercmonienė-Varnė pati mėgsta eksperimentuoti ir labai skatina jaunuosius teatralus kurti bei nevaržomai realizuoti savo idėjas scenoje. Taip atsirado 12-okės Austėjos Liepos Lesevičiūtės režisuota Samuelio Beketo absurdo pjesė „Belaukiant Godo“. Tai etiudas pagal Samuelio Beketo absurdo pjesę, kurioje nėra siužeto, konflikto ir aiškaus veiksmo. Vienintelis tikrai aiškus dalykas šioje istorijoje – laukimas. Pagrindiniai herojai laukia Godo, kuriam nori užduoti keletą esminių klausimų ir paprašyti kai ko labai svarbaus. Tačiau laukti reikia taip ilgai, jog veikėjai pamiršta, ko ir kodėl laukia. Laukimo beprasmybė virsta tragikomišku farsu. Veikėjai palaiko vienas kitą, skatindami toliau laukti Godo. Kartais palaikymas kyla iš nežinojimo ir tampa klaidingas, todėl nepadeda judėti pirmyn. Kartais mes palaikome vieni kitus beprasmiais siekiais ar tuščiais veiksmais, bijodami pripažinti, kad situacija nepasikeis. Mes kalbame, planuojame, svajojame, bet iš tikrųjų stovime vietoje. Tokia būsena primena gyvenimą „autopilotu“, kai laikas leidžiamas tuščiai. Bet, kaip ir kūrinyje, etiudu bandoma parodyti, kad pats buvimas kartu, palaikant vienam kitą, yra būtinas. Palaikymas, net jei jis klaidingas, saugo nuo vienatvės ir nevilties.
Organizatoriai klausinėjo visų dalyvių apie palaikymo temą. Štai tuskulėniečių mintys: „Palaikymas – tai rūpinimasis, jog tam tikro asmens siekiai ar norai būtų išgirsti, priimti ir / ar išpildyti“ (Arnas Vareika). „Palaikymas – tai pagalba, supratimas, parama žmogui ir buvimas šalia jo, kai jam to labiausiai reikia“ (Kipras Kaladinskas ir Katia Agosta). „Palaikymas – tai parama, žinojimas, kad bet kada gali kreiptis į žmogų ir būsi suprastas, nesmerkiamas, tau visada bus suteikta pagalba“ (Urtė Danilevičiūtė). „Palaikymas gali būti įvairus. Žvelgiant pozityviai, jis gali padėti, net išgelbėti. Bet būna, kad palaikome kitą žmogų, kitokią idėją, susižavėję asmens charizma, norėdami tapti jo sekėju, nors jaučiame, kad jis gali būti neteisus“ (teatro mok. Rasa E. Varnė). „Buvimas šalia, kai to labiausiai reikia, – tai tikras palaikymas“ (Vytenis Šarakauskas). „Palaikymas visuomet atsispindi žiūrovų ovacijose po spektaklių. Tai padrąsina aktorius ir režisierių toliau kurti“ (teatro mok. Rasa E. Varnė). „Tai buvimas šalia žmogaus, jo išklausymas, supratimas ir pagalba, suteikianti jam saugumo ir stiprybės jausmą“ (Tajus Dailidė).
Žiuri komisija skyrė Tuskulėnų teatrui šią nominaciją: „Už suteiktą tikėjimą bei viltį šiandiena ir rytojumi“ , taip pat negailėjo gražių žodžių apie kokybišką vaidybą. Aktoriai, jaunoji režisierė Austėja ir teatro mokytoja apdovanoti saldumynais ir originaliais festivalio suvenyrais.
Čia galima pamatyti ištrauką iš pasirodymo:
