Gruodžio 22 dieną, kai mokyklos koridoriuose nutilo skambučiai ir vaikiškas šurmulys, Tuskulėnų gimnazijos mokytojai susirinko pasibūti ne kaip kolegos, o kaip viena šeima. Nors už lango lėtai leidosi sutemos, ant mūsų stalo kvepėjo tai, kas yra tikra – namais, ramybe ir Šv. Kūčių duona.
Mokytojo darbas – tai nuolatinis dalijimasis. Visus metus mes nešėme savo širdies šilumą, kantrybę ir žinias kitiems. Tačiau šią šventą popietę atėjo laikas sustoti ir leisti šviesai sugrįžti į mus pačius. Stalą dengusi balta staltiesė tapo simboliu naujos, švarios pradžios, o degančių širdžių liepsna sušildė net ir labiausiai pavargusius. Sustoję maldoje, remdamiesi petys į petį, pajautėme bendrystę, kuriai nereikia žodžių – tik švelnaus žvilgsnio ir žinojimo, kad esi ne vienas. Laužiamas kalėdaitis priminė, kad kartu esame stipresni, o mūsų bendrystė – tai didžiausia dovana. Besidalijant kalėdaičiu taip pat atskrido nemažas būrelis angelų, kurie visą advento laiką gimnazijoje veikė šį tą mielo, slapto ir malonaus. Įvyko tiesos akimirka, kai angelai prisipažino vieni kitiems, kas ką globojo. Buvo nuostabu išvysti iš netikėtumo švytinčias kolegų akis, jausti apsikabinimų šilumą ir tikrumą, leidusį pajusti palaimingą Šv. Kalėdų dvasią.
