Štai ir sulaukėme advento laikotarpio, laukimo ir vilčių laiko. Tikime, kad mes visi turime ko viltingai laukti, priešingu atveju ir šios šv. Kalėdos praeis kaip daugybė kitų – kuomet nieko neįvyko, nieko nesutikau, nieko nepajaučiau…
Bet yra Žmogus, kuris atsisakė savo dievystės, kad taptų vargšu su vargšais, mažu su mažais, kad atneštų mums gyvenimo džiaugsmą, viltį – Gerąją Naujieną. Jis ateis tiems, kuriuos ras budinčius su uždegtais žiburiais, dovanos amžinąjį gyvenimą jau čia, žemėje.
Mūsų uždegti žiburiai – Vilties, Tikėjimo, Piemenų ir Angelų žvakės – mums liudija, kad Išganytojas jau netrukus nužengs į pasaulį ir pripildys jį savo dieviškos Šviesos.
Vilties žvakė mums dovanoja viltį, mažą liepsnelę, galinčią pakeisti visą gyvenimą. Viltis mūsų takus kreipia link tikėjimo žvakės, kuri tyliai paragina ištirti, koks yra mūsų santykis su mus mylinčiu Dievu. Tikėjimas mums suteikia džiaugsmą, kuris angelų chorais prabyla „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“ ir atveda mus į mažą Prakartėlę prie Kūdikio lopšio. Suklupti ir tyliai ištarti: „Sveikas Jėzau, Dievo Sūnau…“
Tad neleiskime jokiai rutinai iš mūsų pavogti šio švento laiko. Tylos, kuri nuskaidrina sielą iki tokių gelmių, kad girdime angelų balsus ir tylų kūdikio kvėpavimą. Kalėdos – tai Meilė, kuri nužengia tarp žmonių ir dovanoja tiems, kas to nori, širdį, pajėgiančią mirti už brolį, sugebančią kentėti dėl kito, nugalinčią troškimą pasirodyti ir mylinčią su džiaugsmu, ramybe, įsitikinimu, kad tai patinka Dievui. Kalėdos – tai įvykis, kuris pakeičia gyvenimą.